Info

Dainos

Žmonės

Žodžiai

ir vėl ateis ta klaiki žiema
ir aš numirsiu su medžiais kartu
nusišypsojęs sustingsiu lede
ir mano šypseną vėjas užpūs

 

kaip uždegt save
kai aplink žiema
kai aplink veidai
iškirsti lede

 

tai bus be galo šalta žiema
bet aš nejausiu jos pirštų aštrių
aš nematysiu kaip ges šviesa
aš nežinosiu kad jos neturiu

 

galbūt tai bus paskutinė žiema
galbūt daugiau niekada neatšils
ir ta ledinė klaiki šypsena
išliks ir jau niekada neištirps

 

 

GELTONI KRANTAI

galbūt šiandiena aš netoks
koks būt galėčiau jei supraščiau
žemiškus dėsnius ir tiesas
jei numatyčiau tai kas bus
jeigu atspėčiau kad lietus
nakčiai atėjus bels į langą
jeigu atspėčiau kad diena
bus apsiniaukus ir drėgna

 

geltoni krantai jūros begalybėj
žaidžiantys vaikai smėlio pilyse
mano pėdos ten dar neišsitrynė
kaip sugrįžt atgal kaip atgaut save

 

durys užvertos ir tyloj
lūpos šnabždės kažką nebyliai
šauksmas begarsis nuskambės
aš nežinau kas bus vėliau
viskas praėjo kas ateis
jeigu jau nieko nebeliko
jei paskutiniai traukiniai
pasieke tolimas stotis

 

ieškojau džiaugsmo tik jame
paskendo viltys paskutines
aš troškau degti ugnyje
bet dūmai nuodijo akis
nesitikėjau kad diena
pavirs į juodą tamsią naktį
aš taip ilgai žudžiau save
ir negalvojau kad pavyks

 

 

KITA DIENA

kita diena ateis kaip tūkstančiai kitų
kita diena ar kas pasikeis
kita diena ar vėl bus toks rūškanas dangus
kita diena ar ji bus giedra
kita diena galbūt ji jau aušta manyje
kita diena galbūt ji šalia
kita diena jau suplaka tūkstančiai sparnų
kita diena ar ji bus kita

 

aš nusijuoksiu tamsoje laimei
kuri mane aplenks
aš nusijuoksiu tamsoje sėkmei
kuri lydės mane
aš nusilenksiu tamsoje šviesai
kurią atneš diena
aš nusilenksiu tamsoje
tegu tik ateis

kita diena ar liks tas chaosas joje
kita diena ar kas išsispręs
kita diena sustingusios versmės ar pratrūks
kita diena o gal tai šiandien

 

aš nusilenksiu tamsoje vilčiai
kuri mane apgaus
aš nusilenksiu tamsoje mirčiai
kuri suras mane
aš nusilenksiu tamsoje meilei
kuri mane paliks
nebegaliu būt tamsoje
geriau jei ateis
kita diena

 

 

 

VAIKYSTĖS STOGAS

tą vakarą tamsų
aš ant stogo lipau
norėjau išvysti
ką seniai užmiršau
norėjau pajusti
svaigų orą dangaus
nuo jo užsimerkt
ir saves paklaust

 

klausyk žmogau
klausyk nenusisuk
ko ieškai čia
vaikystė baigės juk

 

dar būdamas vaikas
aš užlipdavau čia
ir kojas nukaręs
svajojau nakčia
džiaugiaus kad esu
tai arti prie dangaus
kad ranką prie čerpių
galiu priglaust

 

tą vakarą tamsų
aš ant stogo lipau
norėjau išvysti
ką seniai užmiršau
džiaugiaus kad esu
vėl čionai
vaikystė sugrįžo
lyg seni sapnai

 

 

 

 

LAUŽO ŠVIESA

laužo šviesa naktyje
guodžia gaivina mane
nerimas stingsta veide
kas ten toli tamsoje

 

laužas prieš mano akis
dega karštai lyg širdis
laukiu prie laužo šviesos
gal kas atklys iš tamsos

 

deg šviesk ir neužgesk
šildyk rankas
glostyk akis
atmerktas
būk vienintelė viltis
nors ir mano paties
uždegta
naktyje

 

gal kas prie laužo sustos
gal pasiilgs šilumos
tam kas klajoja nakty
laužo šviesa bus viltis

 

žvaigždės pakilo aukštai
šaukia jas paukščių takai
laužas žvaigždes man atstos
šviesą ir šilumą duos

 

laužas ilgai dar liepsnos
kas man jo šviesą atstos
net visagalė naktis
laužo užpūst neišdrįs

 

 

 

ŽODŽIAI Į TYLĄ

tolstanti saule pro šakas
tolstantis aš nuo jos lange
vakaro kalbos erdvėje
gesta aplenkdamos mane
nors žiebias tūkstančiai langų
ir girdis žingsniai prie namų

 

aš žodį ištarsiu jis nuskęs tyloj
galbut tik jinai mane išgirs
kiek tūkstančių žodžių aš ištariau jai
kiek jų dar reikės į ją ištart

 

saulės apakinta diena
triukšmo ir nerimo pilna
rūpesčių tvaikas virš galvų
aš kaip ir tu čia gyvenu
nors gatvėj tūkstančiai veidų
ir širdys plyšta nuo dainų

 

žiuriu į atviras akis
ar jos ką naujo pasakys
žvilgsnis iš veidrodžio gelmės
tai ką ištarsiu ar girdės
nors tik save tesuprantu
nors neradau kitų akių

 

 

 

 

TU NIEKO DAR NEPAŽINAI

tu nieko dar nepažinai
net vėjo lakstančio laukuos
tu net nebandei išgirst jo kalbos
jam ranką ištiesk jis tave sušukuos

 

tu nieko dar nepažinai
net paukščio skrendančio aukštai
kiek kartų su juo kilai link šviesos
jam žodį ištark jis tau uždainuos

 

juk nori pakilti kaip vėjas
kaip aitvaras nutrūkęs
tereikia nutraukti tą skausmą
lyg rišantį siūlą

 

tu nieko dar nepažinai
tik melą slepiamą veiduos
tau nuolat kartojo kad viskas gerai
kas prarastą laiką ir erdvę atstos

 

tu nieko dar nepažinai
tu neturėjai šilumos
gal nieko dar nesutikai
kas nors bent kiek turėtų jos

 

 

 

 

ŽVAKIŲ ŠVIESOJE

aš pasiklydau tarp veidų
keistai dažytų svetimų
o byrantis smėlis delnuose
ar tai dekoracija ar ne

 

kodėl popieriniai žiedai tikresni
už tikrus
kodėl nupaišyti veidai gyvesni
už gyvus

 

tiktai žvakių šviesoje
savo veidą aš randu
kaip uždegti tas šviesas
kurios degtu visada

 

aš savo paslaptį turiu
aš pasislėpęs tarp žmonių
juk jei atsiversiu kaip lietus
kitų akyse vistiek tai kaukė bus

 

mėnulio virpančioj šviesoj
aš jūros ilgesį girdžiu
beribė erdvė mažam kambary
viliojantys toliai paties sukurti

 

 

 

AŠ GIMSIU RYTOJ

aš gimsiu rytoj
mes gimsim rytoj
kai kelią nušvies skaisti pilnatis
mes gimsim rytoj
mes gimsim tada
kai liesis daina
kai jos nieks nedrįs uždraust ir užgniaužt
kai baigsis naktis
tai būsim ne mes
tai būsiu ne aš
mes mirštam kančioj bet gimsim rytoj
dar nėra minties
kurios nestabdys
dar nėra rimties kurios netrikdys
mes gimsim rytoj
aš noriu būti laisvas
mes gimsim tada
kai gėlės žydės
kai niekas nevers nekęst ir žudyt
mes gimsim tada
aš noriu būti laisvas