foje

KITOKS PASAULIS

žiūri aplink stebiesi viskuo
daiktus matai savo šviesoj
o jeigu viskas yra ne taip
ir tu pasaulį regi atvirkščiai

galbūt ne garsas skamba tyloj
o tyla garse
ka apie tylą žinome mes
galbūt ne šviesos žiba tamsoj
o tamsa jose
kiek dar nedaug suprantame mes

žiuri aplink viskas tvarkoj
o ar žinai kas bus rytoj
o jei pasaulis apsivers
kitom akim žiūrėt privers

tu pabandyk pasižiūrėt
gal kiek netaip gal kiek kitaip
tikiu paprasti daiktai apsivers
ką nors neregėto ir naujo atvers

LIŪDESYS

žodžių daug įvairių išgalvojame mes
kad netektų mastyt ir liūdėt
visi norime būt maloniais ir džiugiais
nekaltais ir linksmais būtinai
tik kam visa tai

tu liūdėt nebijok
tu liūdėt nebijok
nebijok liūdėt
nes tiktai liūdesy
nes tiktai liūdesy
sielos džiaugsmas

iš tų žodžių skambių
ir juokingai kvailų
mes sustatome daug sakinių
galim juoktis ilgai
nekaltai ir linksmai
kol pasibaigia tie sakiniai
tik kam visa tai

argi gali įvertinti šviesą tasai
kas nematė tikrosios tamsos
nenuvertinkim liūdesio nes tik jisai
mums parodo kas tai džiaugsmai

KRANTAS

pučia pučia jūrų vėjas
neša neša mano laivą
mano viltį neša neša
supa supa juodos bangos
glosto mažą mano laivą
blaško blaško mano sapną

kur pasisuksi naktis
apgaubia tavo akis
apgaubia tavo viltis širdy
tu jos klasta netikėk
tikslą kaip žvaigždę turėk
baigsis audra ir nušvis tavo veidas

lekia lekia mano laivas
skuba skuba ten kur krantas
ten kur baigias juodos bangos
skuba skuba ten kur smėlis
ten kur žmonės ten kur gėlės
ten kur saulė žemę šildo

galbūt nera mano kranto
tiktai vėjas juodos bangos
galbūt krantas mano sapnas
kas tik būtų atiduosiu
visą jėgą savo laivui
ir pasieksiu savo krantą
pučia pučia jūrų vėjas neša neša
mano laivą

SPARNAI

autostradų juostos ir namai
iš akių išnyko
miesto dulkės ir žmonių veidai
apačioj paliko
o aplink lyg pasakų kalnai
debesų balčiausi patalai

nors aš sparnų neturiu
į viršų skrendu
nors aš ne paukštis esu
padangę siekiu
mintys svajonės sapnai
tai mano sparnai
keliantys aukštyn mane sparnai

kaip Ikaras saulėn aš lekiu
nebijau sudegti
prieš akis be galo daug žvaigždžių
kaip į jas patekti
kiek aplink erdvės ir kiek šviesos
kas man žemėj visą tai atstos

kai supuosi svajose aukštai
lyg ant laivo denio
kai aplink vien debesų pūkai
mano mintys žemėj
noriu padaryti ją tokia
kokia ji man regisi sapne

MĖNULIO VEIDAS

kam tyrą sapno tylą
tu iš nakties keli
gal tame paguoda yra
juk vienas gyveni
pasaulį tu parodai
ir be ryškių spalvų
taip jis kitoks atrodo
jį tokį aš myliu

geltonas ir šaltas
raudonas ir baltas
tu saulę atstoji
šešėlius pakloji

kai laivas pasiklydęs
supas jūros bangose
jį tamsoje išvydęs
rodai kelia naktyje

man jauną širdį skauda
ir apninka neviltis
kai tavo liūdną veidą
dengia debesys juodi

KIBERNETINIAI ŽAISLAI

mes žinom medžiagas formas daiktų
mes žinom kas yra gera ir bloga
mes žinom kaip metai keičia metus
ir kaip nuo žaibo apsaugoti stogą

tiktai nežinome
kas tai lietus
kas tai žvaigždės
gėlės dangus
nes nuo vaikystės mums bruko žaislus
kibernetinius ir negyvus
metalinius šaltus ir kietus
(nemielus)

mes galim kelią nutiest į žvaigždes
mes galim kalnus patraukti į šoną
mes galim greit sustabdyti upes
ir padaryti iš juodo geltoną

mes nusikėlėm per laiką pirmyn
mėnulio pievas užsėjom aguonom
mes darom pieną iš jūros vandens
ir iš medienos padarome duoną

VAIKYSTĖS STOGAS

tą vakarą tamsų
aš ant stogo lipau
norėjau išvysti
ką seniai užmiršau
norėjau pajusti
svaigų orą dangaus
nuo jo užsimerkt
ir saves paklaust

klausyk žmogau
klausyk nenusisuk
ko ieškai čia
vaikystė baigės juk

dar būdamas vaikas
aš užlipdavau čia
ir kojas nukaręs
svajojau nakčia
džiaugiaus kad esu
tai arti prie dangaus
kad ranką prie čerpių
galiu priglaust

tą vakarą tamsų
aš ant stogo lipau
norėjau išvysti
ką seniai užmiršau
džiaugiaus kad esu
vėl čionai
vaikystė sugrįžo
lyg seni sapnai

AŠ JĄ LABAI...

aš ją labai mylėjau karštai
bet pabučiuot negalėjau visai
ji man pasakė tu pankas esi
ir pabučiuoti manęs negali

aš ją labai mylėjau
bet pabučiuot negalėjau
ji man pasakė tu pankas esi
ir pabučiuoti manęs negali

aš daug verkiau, gėriau rūkiau
kol pagaliau kas yra supratau

ir nuo tada dieną naktį su ja
tra lia lia lia lia
lia lia lia lia lia
...su ja

TU ŽMOGUS

dar vakar buvai tu akmuo
dar vakar buvai tu vanduo
dar vakar buvai tu žolė
tol kol nesprogo lemtinga žvaigždė

tai vis dar tu ir tu vis dar esi žmogus
pažiurėk į save
tavo vardas vis dar žmogaus
veidrody tu
tavo bruožai vis dar žmogaus
pažiūrėk į save
juk tu vis dar esi žmogus

dar vakar buvai tu akmuo
dar vakar buvai tu vanduo
tu iš nieko tapai viskuo
kodėl gi tu taip darai kad vėl
pavirstum į nieka

TU NIEKO DAR NEPAŽINAI

tu nieko dar nepažinai
net vėjo lakstančio laukuos
tu net nebandei išgirst jo kalbos
jam ranką ištiesk jis tave sušukuos

tu nieko dar nepažinai
net paukščio skrendančio aukštai
kiek kartų su juo kilai link šviesos
jam žodį ištark jis tau uždainuos

juk nori pakilti kaip vėjas
kaip aitvaras nutrūkęs
tereikia nutraukti tą skausmą
lyg rišantį siūlą

tu nieko dar nepažinai
tik melą slepiamą veiduos
tau nuolat kartojo kad viskas gerai
kas prarastą laiką ir erdvę atstos

tu nieko dar nepažinai
tu neturėjai šilumos
gal nieko dar nesutikai
kas nors bent kiek turėtų jos

LAUŽO ŠVIESA

laužo šviesa naktyje
guodžia gaivina mane
nerimas stingsta veide
kas ten toli tamsoje

laužas prieš mano akis
dega karštai lyg širdis
laukiu prie laužo šviesos
gal kas atklys iš tamsos

deg šviesk ir neužgesk
šildyk rankas
glostyk akis
atmerktas
būk vienintelė viltis
nors ir mano paties
uždegta
naktyje

gal kas prie laužo sustos
gal pasiilgs šilumos
tam kas klajoja nakty
laužo šviesa bus viltis

žvaigždės pakilo aukštai
šaukia jas paukščių takai
laužas žvaigždes man atstos
šviesą ir šilumą duos

laužas ilgai dar liepsnos
kas man jo šviesą atstos
net visagalė naktis
laužo užpūst neišdrįs

KEISTUOLIS

kai tu eini tolyn gatve šurmuly
neišsiskirti minioje negali
truputi gal esi ne toks kaip kiti
ir ne kiekvienas gal supras kuo tiki

užkrėsk keistumu užkrėsk naujumu
užkrėsk mes širdy taip trokštam būt
truputi keisti

gal tu verki gal tu juokies savyje
tik nieks negirdi nieks neklauso taves
stebiu tave ir gyvenu mintimi
kur tu randi jėgos išlikt savimi

atverki tai kas pas tave mintyse
juk aš matau kaip žodžiai smaugia tave
galbūt visi kas nesiskaito keisti
susimastys kodėl gi jie paprasti

DISTANCIJA

jaučiuosi kaip sulėtintam kine
skubu bet viskas plaukia pro mane
ir horizontas tolyje blankus
ilgai dar bėgsiu kol šalia jis bus

kažkur tamsoj kažin kokioj erdvėj
distancija kurią turiu įveikt
ir laikas lekia nuolatos greta
jis nugalėti nori bėgime

visi mes trokštam pagaut laimės paukštę
ir skubam kažkur visada
bet galbūt tai ir yra tikras džiaugsmas
gyvent nuolatos kovoje

per dieną nesustoju ir pernakt
juk aš nuo nemigos baigiu apakt
o ta žolė kur auga pakelėj
taip sunkų kūną traukia pailsėt

tegul beribis nuovargis apims
ir viltį ir tikėjimą atims
sustot nenoriu pradedu suprast
neverta laiko aplenkto prarast

AŠ NORIU BŪTI LAISVAS

aš gimsiu rytoj
mes gimsim rytoj
kai kelią nušvies
skaisti pilnatis
mes gimsim rytoj

mes gimsim tada
kai liesis daina
kai jos nieks nedrįs
uždraust ir užgniaužt
kai baigsis naktis

tai būsim ne mes
tai būsiu ne aš
mes mirštam kančioj
bet gimsim rytoj

dar nėra minties
kurios nestabdys
dar nėra rimties
kurios neprivys
mes gimsim rytoj

aš noriu būt laisvas

mes gimsim tada
kai gėlės žydės
kai niekas nevers
nekęst ir žudyt
mes gimsim tada

aš noriu būt laisvas

SUKASI APLINK

sukasi aplinkui viskas užburtu ratu
tūkstančiai akių ir tūkstančiai veidų kartu
bet nemoka akys tos ir veidai
verkt skausmingai nusijuokt smagiai

aš labai norėčiau kaukę nuo akių nuimt
nuoširdžiai norėčiau nuoširdžius žodžius priimt
kur tie žodžiai kur ta saulė tyra
nagirdžiu jų bet tikiu jie yra

ne nesijuok jeigu norisi verkt

kartais man atrodo žodžiai lyg tušti garsai
jie kaip lietui lyjant skambantys šalti lašai
kaip suprasti kur tų žodžių tiesa
kas parodys tai ko niekur nėra

tad kodėl gi tylim mes dabar visi kartu
jis ir jie ir jos ir jūs ir aš ir tu
gal nemokam kaukių nusiimt
gal nebegalim saves prisimint

O MANO SAULE

tu ateini debesų kilimais
tu gyveni ten kur paukščių takai
tu negali nesijuokt su vaikais
kur tu eini žydi gėlės laukais

o mano saule tu mano šviesa
tu žemę sušildai ir sklaidos tamsa
tada kai nuskaidrins
padangę aušra
o mano saule
ateik su diena

būk visada mėlynam danguje
man neramu kai taves ten nėra

SAUGOK VAIKYSTĘ

visos svajonės lieka kažkur praeity
vaikiškos mintys skęsta gilioj užmaršty
kam atsisakom to kuo maži tikėjom
nešiojom ir slėpėm širdy
kas man į visą tai atsakys

norime būti suaugę solidūs rimti
tikimės tapti būtent tokie ateity
metame viską ir imamės to
kas mums vaikystės svajų neatstos
esam šiandien negalvodami kas bus rytoj

aš tikiu kad viskas bus gerai
kad mes gyvensim ilgai
laimingai ir gražiai
aš taip noriu žinot
ka jūs galvojat apie tai
sakau būkim vaikai
svajokime kaip vaikai

tikrąją laimę norim visi surast
ieškome blaškomės bandom kažką suprast
bet prisiminkim kai buvom vaikai
laimingi buvome tikrai
galbūt todėl kad tos laimės reikėjo mažai

laikas nelaukia laiką nuneš ateitis
vaiko svajonės mano šventa viltis
noriu tikėt kad tais laikais kurie atūž
kurie ateis
liksime mes nors truputi vaikais

aš tikiu kad viskas bus gerai

ŽVAKIŲ ŠVIESOJE

aš pasiklydau tarp veidų
keistai dažytų svetimų
o byrantis smėlis delnuose
ar tai dekoracija ar ne

kodėl popieriniai žiedai tikresni
už tikrus
kodėl nupaišyti veidai gyvesni
už gyvus

tiktai žvakių šviesoje
savo veidą aš randu
kaip uždegti tas šviesas
kurios degtu visada

aš savo paslaptį turiu
aš pasislėpęs tarp žmonių
juk jei atsiversiu kaip lietus
kitų akyse vistiek tai kaukė bus

mėnulio virpančioj šviesoj
aš jūros ilgesį girdžiu
beribė erdvė mažam kambary
viliojantys toliai paties sukurti

TIKTAI MUZIKA

vieną gražų ankstyvą rytą pabudau
ir ilgai žiūrėjau į sieną
kal pro miglą pamačiau
laikrodį kabantį ten
jis kažkaip keistai tiksėjo
ne į ritmą vis tiksėjo
kas gi jam atsitiko
išėjau ieškoti atsakymo

o tiktai muzika
stabdo laiką keičia žodį
o tiktai muzika
tiktai muzika viena

užlipau ant aukšto stataus stogo
ten buvo daug daug daug kaminų ir antenų
aš vaikščiojau tarp jų kaip miške
tamsiam miške
bet atsakymo ten nebuvo

vienas geras barzdotas dėdė man pasakė berniuk
aš žinau kodėl stovi laikrodis
viskas labai paprasta
tu per stipriai prisukai spyruoklę
ir rodyklės naktį išskrido pro langą